„Draugai“ vienai nakčiai arba bendraminčiai prie alaus

Degustatorių komandai sekasi… Tai vieni, tai kiti išėję kur gražų vakarą vis susiranda draugų. O tada istorijos būna pačios įvairiausios – nuo „13 aukšto, 13 buto” ir vakarėlio „pas kažką”; liaudies dainų, kurios užsitęsia iki paryčių;  rusų turistų, kuriems gerą valandą „reikia” (nebūtinai jiems norint) pasakoti apie Lietuvą, jos kultūrą ir pan.; iki Mantuko (pats prašeisi paminimas), kuris realiame gyvenime, pasirodo, yra gana gudrus ir nemažai pasiekęs žmogus; alaus gėrimo su rabinu ir dar penkiais nepažįstamais žmonėmis; pažinties su universiteto dėstytojais, kurie vėliau nepraleidžia progos sveikintis ant kiekvieno kampo… Ir t.t.

Tokie „draugai” gana dažnai būna ganėtinai įdomūs. Paprastai visi būna pamiršę keletą moralinių normų, kuklumą ir tai, kad nebūtina pasakoti visko, kas dedasi tavo gyvenime. Dar vienas požymis – paprastai visi šie „draugai” būna paragavę ne po vieną bokalą alaus. O va čia ir kyla esminis klausimas – nejaugi lietuviai susidraugauti gali tik būdami neblaivūs? Kodėl šiaip, paprasčiausiai užėję į barą ar kavinę negalime pradėti bendrauti su prie gretimos taliuko sėdinčiais kaimynais (juk ten tuose, Vakaruose, taip įprasta)?

…o galbūt, kad būtume draugiški ne tik vėlai vakare, baruose, bet ir dieną, tiesiog kiekvienam lietuviai reikia išrašyti receptą – kiekvieną rytą po bokalą alaus (mažiausiai). Va tada ir bendrausim, ir kalbėsimės, ir šypsosimės gatvėse… Tikriausiai jau dabar atsiras prieštaraujančių ir sakančių, kad daugiau ir mušimės? Ne… Muštis daugiau, nei tai darome dabar – jau nebeįmanoma…

Labai draugiškai nusiteikusi,
Degustatorių komanda

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


× 7 = 35

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>