Interviu su aludariu: dažnas lietuvis vartotojas renkasi alų pagal reklamą, o ne pagal skonį

Lietuva. Krepšinio, gražių moterų ir… alaus šalis. Tiesa, pažvelgus į dažno „kaboko“ meniu – pastaruoju dalyku galima ir sudvejoti. Švyturius, ekstras ir pan. – rasi visur. O štai mažieji bravorai, kurie ir turėtų labiausiai pabrėžti „alaus šalies“ statusą, meniu pradėjo atsirasti ganėtinai neseniai. Susirūpinę tuo ir netikėtai (nors ne, meluojame, tikėtai) gavę progą paragauti jauno aludario Lino Zakarevičiaus alaus, degustatoriai nusprendė prisėsti ir apie alų pasikalbėti su juo daugiau. Gal mieste alaus įvairovės ir nereikia laukti, o geriau gardžiuotis vos pagamintu, savu?

Kada ir kaip susidomėjai alaus gaminimu? Hobis skamba gana netikėtai. Gal tai tradicija, atėjusi iš šeimos, ar tiesiog pomėgis šiam gėrimui?

Prieš gerus keturis metus, grįžtant iš kelionės po kalnus, su viena bendrakeleive, kuri kilusi iš Biržų, išsišnekėjome, kad jos tėtis verda alų namie. Tuo metu, tai atrodė kaip koks neįmanomas dalykas. Todėl grįžus į Lietuvą ilgai nelaukus susiruošėme į Biržus. Paragavom, likom nustebinti. Išsiklausinėjom technologiją, įsigijom žaliavų (šeimininkai tuo metu ir patys prekiavo salyklu, apyniais ir mielėm) alaus virimui. Taip viskas ir prasidėjo.

Ar sunku pradėti virti alų pačiam? Juk reikia žinoti ne tik technologijas, bet ir skirtingų alaus rūšių receptūras ir pan.? Kiek pats užtrukai tuo besidomėdamas, kol išvirei pirmąjį alų?

Viskas vyko tikrai greitai. Grįžus iš Biržų, pamenu, vos ne kitą dieną ir darėm alų. Receptą padėjo sudėlioti biržiečiai, tad šioje vietoje neaiškumų nebuvo, teliko tik kaisti vandenį ir daryti alų. Aišku, taip kaip dabar darau alų, labai skiriasi nuo pirmųjų virimų. Įvedžiau papildomų technologinių etapų, dėl kurių alus daug geresnis.

Pirmi variantai buvo tokie „molingi“, drumsti, skonis gerokai atitolęs nuo alaus standarto. O dabar gaunasi tikrai gražus tiek liežuviui, tiek akiai alus. Aišku, ir dabar aš darau alų mažai artimą didžiųjų bravorų produktams, bet čia gerąja prasme. Mėgstu įdėti daugiau apynio tiek skoniui, tiek aromatui. Eksmerimentuoju su skirtingais ingredientais ir mielėmis, kurios duoda alui atitinkamą charakterį bei skonį. O šiaip alaus gaminimo procesas nors ilgas, tačiau tikrai nesudėtingas.

26211_114993881851365_3485952_n

Linas pažadėjo, kad jei norėsite patys išbandyti alaus gamybą – tikrai patars

Kiek metų tuo užsiimi?

Jau pradedu skaičiuoti penktus metus.

Kiek žinau, su savo alumi dalyvauji aludarių konkursuose? Kaip sekasi ten?

Taip, dalyvavau jau trijuose konkursuose su skirtingais savo alumis. Pirmais metais su savo šviesiu lageriu iškovojau antrąją vietą šioje kategorijoje, o kitais metais, patobulinęs pirmąjį receptą, laimėjau pirmąją vietą.

Bet didžiausias mano favoritas, kurį pavadinau „Kartėliu“, šiais metais net dviejuose skirtinguose konkursuose, tamsaus lagerio kategorijose, užėmė pirmąsias vietas. Ta pati partija, skirtinga komisija, o rezultatas konkurso – tas pats. Tai man labai širdį glostė! :) Šiuo „Kartėlio“ receptu vaišinau ir per įvairius renginius (tokius kaip Sambariai 2012 bei MELNĀ ZIEMA 2013, Latvijoje), teko išgirsti ne vieną teigiamą atsiliepimą, tad, manau, šį receptą dar kartosiu ir kartosiu.

Kokių rūšių / porūšių alų gamini? Ir kokį pats labiausiai mėgsti?

Mėgstu eksperimentuoti, tai alaus stilių tikrai esu daug skirtingų bandęs. Pradedant nuo standartinių angliškų eliukų ar vokiškų lagerių iki belgiškų elių naudojant įvairias belgiškas mieles. Dažniausiai verdu amerikietiškus lagerius ar elius. Kažkaip amerikietiški apyniai labiausiai patinka, bent šiuo metu. O kurį alų labiausiai mėgstu, tai  labiau priklauso nuo sezono. Paprastai vasaros metu lengvesnius elius ar net kvietinius, o šaltesniu metų laiku kažką tamsiau ir stipriau.

Pasirodo, kad alus, kaip ir vynas, gali būti brandinamas ne taip jau ir trumpai. Kiek trunka / gali trukti skirtingų rūšių alaus brandinimas? Ką ilgesnis brandinimas duoda alui?

Alų brandinti galima tikrai ilgai. Nuo kelių savaičių iki kelių metų. Laikui bėgant skoniai suapvalėja, susibalansuoja. Tik nereiškia, kad kuo ilgiau brandinsi, tuo alus bus geresnis. Kiekvienas alus yra skirtingas ir turi savo, pavadinkime, „piką“, t.y. momentą, kai alus yra geriausias. Prabėgus tam momentui, alus tikrai netaps dar geresniu, paprastai tai labiau taikytina kvietiniam ar šiaip kokiam lengvam ir šviesiam alui, kuris ir yra brandinamas trumpiau, nei tamsūs ir stiprūs.

Turiu dar nuo vienos partijos belgiško tamsaus ir stipraus elio. Šiuo metu, jam yra gerokai daugiau, nei pusė metų, ir planuoju dalį jo palikti kitiems ir dar kitiems metams. Žiūrėsim, kaip keisis.

Kaip vertintum alaus „situaciją“ Lietuvoje? Juk, nors vadiname save alaus šalimi, tačiau ne ką už mus didesnė Belgija gali pasigirti gerokai įvairesnėmis ir geriau pasaulyje vertinamomis rūšimis, o Lietuvos baruose – tik neseniai pradėjo daugėti mažųjų aludarių produkcijos.

Nemanau, kad situacija yra labai bloga, matyt blogiau būtų, jeigu to alaus visai neturėtume. Pasižiūrėkime į atvykusius turistus, kurie džiaugiasi, kad gali įsigyti nebrangaus kokybiško alaus. Jiems tikrai skanu. O lietuviškas vartotojas gal labiau renkasi tą alų, kurio bravoras duoda didesnį šaltkrepšį akcijos metu. Juk sakoma, kad dažnas lietuvis vartotojas renkasi alų pagal reklamą, o ne pagal skonį. Taip kad, koks poreikis, toks ir alus.

Aišku džiugu, kad paskutiniu metu atsidaro nauji maži bravorai ar namudiniai aludariai išverda kokį kontraktinį alų esamoje darykloje. Taip, po truputį keičiantis vartotojų poreikiams, skoniams bei alaus supratimui, atsiranda įdomesnio alaus. Tikiu, kad per keletą metų jų ir daugiau atsiras, net ŠUA (Švyturio-Utenos alaus darykla) į tai reaguoja ir yra įsigiję minibravoro įrangą mažom, specifinio alaus partijom virti. Kiek žinau, pirmasis jų alus turėtų pasirodyti  parduotuvėse Kalėdoms. Tai bus stautas (angl. stout), brandintas viskio statinėse.

Jei mūsų skaitytojai patys sugalvotų virtis alų namie – nuo ko jiems reikėtų pradėti?

Gal pradžioje siūlyčiau pradėti nuo ekstraktinio alaus gamybos. Yra prekybos vietose labai įvairių alaus rinkinių pagal stilių ar net pagal konkretų bravoro receptą. Tokiu būdu suklysti ir gauti prastą rezultatą yra sunku, nereikia specifinės įrangos, dažnai gali užtekti ir turimų namie puodų, talpų. O vėliau, supratus, kas yra fermentacija, kada ir kaip išpilstyti alų ir panašiai, galima pereiti prie alaus darymo iš salyklo. Aišku, jeigu vis dar bus įdomu.

O tie, kurie mėgsta didesnius iššūkius, gali iškart pradėti nuo salyklo, tačiau siūlyčiau gerai išsistudijuoti visą procesą. Dabar ir lietuviškos literatūros patikimos yra internete, žinoma, ir žaliavų pardavėjai konsultuoja. Na, arba paprasčiausiai gali parašyti man – lino@sakiskiualus.lt.

Beje, ar tavo gaminto alaus galima įsigyti / pragauti kur nors?

Manau, kad ir ateity dalyvausiu įvairiuose alaus festivaliuose, renginiuose. Jų metu ir pavaišinsiu! :) O prekyba neužsiimu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


9 + = 10

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>