Kaip Panevėžyje galima grįžti į vaikystę – autobusų stoties kavinukė

O dabar mintimis grįžkite į vaikystę… Pamenat čeburekus, kuriuos jums į ranką įbrukdavo storos tetulės baltom prijuostėm ir iškrakmolytomis plaukų „karūnėlėmis“? O lipnų limonadą, su milijonu burbuliukų, nuo kurių užgniauždavo kvapą, o paskui sulipdavo pirštai? Mūsų tėvai tuomet dar tikrai nesirūpino cholesterolio kiekiu kraujyje ar cheminiais priedais maisto produktuose, o ką jau kalbėti apie mus pačius.

Tai kodėl mes čia taip pradėjom? Nes praeitin grįžti vis dar įmanoma… Pavyzdžiui, Panevėžyje. Autobusų stotis ten dar mena sovietmetį – jei jūsų tėtis ant kurio nors laukiamojo suolo buvo išraižęs jūsų mamos vardą – vis dar galite rasti ir tą suolą, ir užrašą. Aliejiniais dažais kokį tūkstantį kartų dažytos ir perdažytos sienos, seni langai, metalinės durys, tokios, kokios būdavo visose viešose vietose – velniškai sunkios… Senos grindys, keisti aparatai (neįsivaizduojam, kaip jie vadinasi, bet net jei jie jums pasirodys sugedę – nespaudinėkit, pasirodo, jie visi dar veikia ir galit „gauti rėkt“, nes darbuotojos, matyt, irgi dar su sovietmečio klientų aptarnavimo stiliumi paliktos). Beje – didžioji dalis skelbimų – rašyti/piešti ranka.

Panevėžio autobusų stotis, o jos kairėje - kavinė

Ir dar ten yra kavinukė. Kurioje lygiai taip pat tiek stalai, tiek ir meniu, matyt, visa dar mena tuos senus laikus. Mes, pavyzdžiui, susigundėme paragauti beliašo su sultiniu. Sultinys, atrodo, tekainavo 2 litus ir tai buvo paprastas puodelis (beje, dauguma puodelių ten skirtingi ir tie tokie stori – senoviniai) su vandeniu ir „magio“ kubeliu. Beliašas buvo toks, koks ir išlikęs atmintyje iš vaikystės.

Beje, skrandžiai nesustreikavo. Viskas gerai.

Prie gretimo staliuko sėdėjo vaikas, su pasigardžiavimu gurgiantis kažkokį „buratino“ limonadą, ryškiai žalios spalvos. Šalia – jo tėtis gėrė „Kobros“ alų. Dar ten buvo moteriškė, garsiai aiškinanti savo nusiminusiam vyrui apie tai, kad jis yra idiotas. Vos šioji nuėjo į tualetą – šis taip pat pasiėmė „Kobros“ alaus. Grįžusi moteriškė rėkė toliau, bet, mums atrodo, kad vyras nebebuvo toks nusiminęs. Geraširdis žmogelis, labai mėlyna nosimi ir su vakarykščių išgertuvių kvapu, visiems palinkėjo gerų kelionių, kad ir kur gyvenimas mus neštų ir liepė atkreipti dėmesį į bendrakeleivius. Jo vardas buvo Aloyzas. Mums atrodo, kad jis buvo filosofas. Tikriausiai, nesuprastas. Jis gėrė „Monikutės naktis“.

Ant stalo kreivomis kojomis, apdengto celofanine staltiese, nutūpė didžiulė musė. Ji nukebeldžiavo prie vazelės su senomis džiovintomis gėlėmis. O mes pagalvojome, kad kartais reikia pasirinkti ne naujausią restoraną Vilniaus centre, o ateiti ir į tokias vietas. Tiesiog. Pokyčiams, suvokimui, vertinimams ir prisiminimams…

MENIU: beliašai, bandelės su dešrele, čeburekai, sultiniai ir pan.
KOKYBĖ: na, kaip tokių patiekalų ir turėtų būti. Tiesa, po mūsų išbandymo skrandžiai nestreikavo, bet jei esate itin lepus ir kažkokiu nesuvokiamu būdu ten atsidursite – turėkite „mezymo“.
KAINOS: yra toks pasakymas: „pigiau grybo“.
ALKOHOLIS: „Kobra“ alus ir „Monikutes naktys“, žinoma, valdo, bet galite rasti ir koki „penkiasdešimt“ iš labiau girdėtų pavadinimų kolekcijos. Rodos, ir alaus garsesnių „brendų“ pora butelių buvo.
APTARNAVIMAS: grubokai mielas. Jei būsite inoringas – tikrai šypsenos nesulauksite, bet jei maloniai pajuokausite – visko gali būti.
VIETA: Savanorių a. 5, Panevėžys.
SUBALANSUOTA: pro šalį pralekiantiems, prisiminti norintiems, išbandyti nebijantiems arba šalia gyvenantiems ir išgerti mėgstantiems.

Senąsias stotis palaikanti,
Degustatorių komanda

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.