London Calling

Gėda, aišku, kam ir pasakyt, bet viena iš Degustatorių komandos narių tik visai neseniai aplankė šį pasaulio megapolį, apie kurį jau net nėra nebanalių žodžių, atrodo, tiek prikalbėta, pridainuota, prirodyta, kad galima nebent pakartot kažkieno jau pasakytus žodžius.

Paradoksalu, bet tose salose lankiausi pirmą kartą, nors iki tol gyvenimas buvo nepagailėjęs man įdomaus darbo su galybe komandiruočių. Ir važiavau ne darbo reikalais, o ilsėtis (žodis „poilsis“ Londono kontekste gal ir nelabai tinkamas). Kaip ir visi lietuviai, turiu ten ir draugų, ir giminių. Šį kartą lankiau ten penktus metus gyvenančią draugę, kuri visą išbūtą ten laiką mažai bendravo su tautiečiais, gyveno visokiuose Notting Hill‘uose ir stengėsi tame mieste pamatyt kuo daugiau siūlomų malonumų. Tai manau, kad tai yra labai geras gido variantas.

Kai ji paklausė, ką aš noriu veikti Londone, aš daug negalvojau – valgyti! Tiesą sakant, turėjau labai aiškų tikslą – vykau į tą miestą siekdama išbandyti kuo daugiau tiek britiškos, tiek ir atvežtinės klasikos. Draugė pati kalta – Kalėdoms padovanojo man naują Jamie Oliver knygą „Jamie‘s Great Britain“, aš ją per dieną perskaičiau ir supratau, kad būtinai turiu savo akim viską pamatyt. Dabar jau įsivaizduoju skaitytojus linguojant galvas ir sakant, kad tie britai tai niekam tikę, pas juos baisiai prastas maistas, tai dar gerai, kad iš buvusių kolonijų šio to išmoko. Iš dalies esate teisūs – britiškas maistas skiriasi nuo kontinentinės Europos ir nėra labai išraiškingas. Bet turi savitumo, ko ir norėjosi išbandyti ne kažkuriame kitame pasaulio gale, o būtent ten, kur tas maistas ir buvo sukurtas.

Na va, tai apie miesto įžymybes čia nekalbėsiu, apie jas paskaityt galit Wikipedijoj, čia aš kalbėsiu apie tai, apie ką ir yra šitas mūsų blogas – apie valgymą ne namie.

Pradėkim nuo pradžių – nuo angliškų pusryčių. Na negaliu aš jums apsakyt, kokia nuostabi yra ta jų tradicija susirinkti kokią 11 valandą sekmadienį į savo mėgiamą pusryčių vietą. Ilgai gerti kavą, dalintis vakarykščių nuotykių įspūdžiais ir valgyti pusryčius, dėl kurių aš turėjau gimti ten, o ne čia. Man tai yra visiškai tobulas pusryčių rinkinys (kurio sudėtį galit rinktis iš nemažai ingredientų): kiaušiniai, kumpis, dešrelės, kepti pomidorai, kepti grybai, pupelės, kraujinė black pudding dešra ir tt. Kraujo nemėgstu, tai likau neišbandžius tos britiškos virtuvės klasikos, kuri, tiesą sakant, yra kelianti ne apetitą, o šleikštulį, bet labai mėgstu visa kita. Ir tai buvo puiku. O labiausiai nuo panašaus pobūdžio pusryčių Lietuvoje tai skyrėsi paprastu požiūriu į patiekimą. Tikrai nebuvo stengtasi sužavėti lankytojų nei gražiomis lėkštėmis, nei sofistikuotu maisto išdėliojimu ir pan. Tai buvo tiesiog gausūs ir skanūs pusryčiai ir nieko daugiau. Jų mieste galima gaut pradedant nuo maždaug 3 svarų.

Pusryčių sudėtį galite išsirinkti patys

Toliau buvo bandyta gatvės maisto – ir vėl, na nerealu, žinokit. Kažkokia visiška take away skylė Fullham rajone, bet gal už 3 svarus gauni milžinišką mėsainį su storu gabalu mėsos ir kokį puskilį bulvyčių. Yej, tai yra gyvenimas. Bulvytės liko nesuvalgytos, nes kai per daug, tai jau per daug. Ir dar man pasirodė nelabai normalu, kad jie ant jų pila actą. Kažkaip ne, ačiū. Taip taip, jau girdžiu aikčojimus „oj, kaip nesveika, ar žinai, kas ten per mėsa, kas ten per aliejus?!“. Nieko nieko, kartą gyvenime reikia išbandyt.

Žinoma – fish and chips. Aiškint reikia? Tikiu, kad ne, o jei kažkas neaišku, tai google tam ir buvo sukurtas. Tai yra menkė ir bulvytės. Elementarumo viršūnė. Tik druska, pipirai ir tas pats actas. Dar kai kur galit citrinos skiltelę gaut. Ir tada yra visokie priedai – duoda įvairiausių padažų, populiaru yra valgyt su žirneliais ar marinuotais agurkais. Dar mačiau pas Jamie Oliver, kad kažkokį keistai marinuotą kiaušinį davė, bet manęs ta mintis nesužavėjo. Sugūglinus kažkada buvau tokią teoriją, kad fish and chips į Angliją atgabeno žydai, kad čia kaip ir jų patiekalas. Bet jis taip paplito Anglijos pakrančių dokuose, kad dabar tai yra visiškai neatskiriama Anglijos kultūros dalis. Išvis, toje šalyje maisto išsinešimui kultūra yra gili, sena ir plačiai paplitusi. Ir, kas svarbiausia, yra labai daug puikių pigių vietų, kur maistas yra visai geras. Taip atsitiko dėl Anglijos istorijos išskirtinumo, nes ten pramonės revoliucija taip kalė per buvusią realybę, kad reikėjo akimirksniu keisti žmonių maitinimosi įpročius.

Toliau buvo valgoma tradicinio britiško steiko, ėmiau visą steikų miksą, tai gavau gal 5-6 gabalus visokios mėsos.

Steikai. Čia yra kokie 5-6 gabalai mėsos, suvalgyti buvo neįmanoma

Porcija yra kosmosinė ir aš nuoširdžiai nesuprantu, kaip Anglijos žmonės ne visi yra beviltiški nutukėliai. Na ir galiausiai mėginant britišką virtuvę, reikia paminėti visų klasikinių Anglijos šeimų savaitgalio maistą – Sunday roast. Tai yra tai, kas nutinka, kai darbo klasės žmonės gali sau leist sekmadienį būti namuose ir tinginiaut, o tuo pat metu – ir pasigamint skanesnį kąsnelį. Tradiciška yra orkaitėje keptas šmotas mėsos su padažu, bulvės, Jorkšyro pudingas, šiek tiek daržovių (populiariausia yra morkos ir žirneliai). Nelabai turiu apie tą jų mėsą ką pasakyt, nes nieko ten baisiai ypatingo nebuvo, mėsa ir tiek. O vat daržovių tai valgo jie mažai, man jų labai trūko.

Sunday Roast. Dešinėje viršuje matote Jorkšyro pudingą

Na ir dar pabandėm kiek egzotiškesnio maisto. Vieną dieną nukeliavom į China town, kur ant kiekvieno kampo yra užkandinės, siūlančios kompleksinius pietus. Principas toks: susimoki kokius 5-7 svarus, imi lėkštę ir dediesi bet ką ir bet kiek iš sustatytų dubenų. Mes ėjom į ne visai pigiausią vietą, nes norėjom krevečių. Tai pasirinkimas tų maistų buvo protu nesuvokiamas, o dar kai akys didelės ir nori visko paragaut, tai paskui gaunas taip, kad iš kaboko tenka vos ne iššliaužt. Galima rinktis visokiausių troškintų daržovių, įvairiausių mėsos troškinių ir pan.

O pabaigai dar keliavom į Bricklane valgyt curry.  Šio tipo daržovių arba mėsos troškiniai į Angliją atkeliavo iš Azijos ir tapo anglų virtuvės klasika, britai net pradėjo savintis tokius patiekalus kaip Chicken Tikka Masala. O ta gatvė yra pilna Bangladešo/Indijos maisto restoranų ir yra plačiai pagarsėjusi kaip būtent ta vieta, kurioje gali gauti neblogo šių šalių maisto. Įdomu yra tai, kad prie kiekvieno restoranėlio stovi vyrai, kviečiantys svečius užeiti ir siūlantys vadinamuosius „deals“ – renkiesi tą vietą, kurioje pasiūlo daugiausiai maisto ir gėrimų už mažiausią kainą. Mes susigundėme vakariene (užkandis plius curry) už 10 svarų, plius gavome butelį raudono vyno ir pintą alaus (buvome tryse). Užkandžiams visi trys ėmėm po skirtingo pavidalo krevetes. Aš rinkausi vėlgi britų klasiką – krevečių kokteilį, kuris buvo visai nieko, padažas tinkamai sumaišytas. Toliau rinkomės vištienos ir žuvies curry. Tai du iš jų buvo dar valgomi, bet trečias buvo neįmanomas. Tokio aštrumo dar gyvenime nesu ragavus. Net pačiame pavojingiausiame chilli troškinyje nesusidūriau su tokia kvapą tiesiogine prasme gniaužiančia ugnimi. Tas daiktas liko nevalgytas, bet kadangi porcijos buvo tikrai didelės, tai likusio maisto užteko visiems sočiai.

Žinau, kad dar liko neparagauta daug kitų įdomių vietinių patiekalų, ypač liūdna, kad nesugalviau tradicinio meat pie arba fish pie, bet pasilieku tai kitam kartui. Nors šiaip savo noru tikriausiai į tą miestą daugiau negrįšiu, nepatiko man jis, nors, pripažįstu, kad ne super daug mačiau . Bet vieną kartą išmėginti buvo verta. Maistas, vis dėlto, nepalyginamas su italų, ispanų, netgi vokiečių ar skandinavų. Žinoma, nesakau, kad ten nėra gero, kokybiško, sveiko ir skanaus maisto, bet vykau ten susipažinti su tuo maistu, ant kurio užaugo jau ne viena anglų karta, o ne ieškoti gurmaniškų perliukų. Ko ieškojau, tą gavau.

Vietinio maisto paragavusi,
Degustatorė Mrs.Lovett

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


+ 6 = 15

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>