Ponas kebabas… dienos pietums arba tikras Stambulas Vilniuje

Jei kada lankėtės Stambule, tikriausiai, vos užėję į „Marmarį“ atpažinsite vieną iš tūkstančių restoranėlių, kuriuose dažniausiai sėdi vietiniai ir lėtai gurkšnoja arbatą iš savo tradicinių miniatiūrinių puodelių. Kažkur fone – besisukiojantis virėjas retkarčiais šūkteli užsakymo pavadinimą, o pakviestasis tingiai kulniuoja jo pasiimti. Beje, ne itin prabangi aplinka ir garsiai plyšaujantis televizorius – ne ką mažiau svarbus atributas.

kebabine marmaris (2)
Pasirodo, panaši vieta yra ir Vilniuje. Ir taip, tai tas pats mūsų jau paminėtas „Marmaris“.

Atsiradome jame kiek netikėtai, kankinami kasdienės dirbančių žmonių problemos: „Kur valgysim dienos pietus? Ne… ten nenoriu – jau nusibodo. Ne… ten praėjusį kartą buvo labai neskanu. Neeee!“.

Paskutinę akimirką kolega prisiminė, jog eidamas į darbą pastebėjo netoliese esančią kebabinę, siūlančią dienos pietus. Šis jo komentaras buvo, greičiau, buvo juokas, bet, kaip sako protingi žmonės, kiekvienam bajery yra dalis bajerio. Taip „juokas“ virto kūnu, o mes ragavome dienos pietus kebabinėje.

kebabine marmaris (1)
Beje, kebabinė – tikrai skaičiuoja ne pirmus metus. Nuo kitų ji skiriasi dar ir tuo, jog niekada nepretenduoja į „Va čia tai geriausias Vilniaus kebabas“ nominaciją, o lankytojus kviečia prisėsti prie ganėtinai padoriai atrodančių stalelių bei pavartyti žurnalų apie Turkiją.

Dienos pietums visuomet gausite kokios nors turkiškos sriubos ir, žinoma, kebabą. Kadangi žalio supratimo neturime kokiu pagrindu yra atrenkami „Va čia tai geriausias Vilniaus kebabas“ nominantai, tiesiog pasakysime, jog tiek sriuba, tiek kebabas – normalūs.

kebabai marmaris (2)
Tiesa, kiek nustebinti gali tas faktas, jog jūsų niekas nepaklaus: „Kuoks padažas? Tūrim česnakynis, myksas ir aštrų“. Padažo į kebabus „Marmaryje“ – nededa. Jei jo labai trūksta, tai ant stalo visuomet yra pora padažų – kečupo ir majonezo pagrindo. Norit – dedatės, nenorit – ne. Kiek teko skaityti, šios kebabinės savininkui turkui labai jau keistas pasirodė lietuvių įprotis dėti padažą į kebabus (panašiai kaip italai kraupsta matydami ant picos varvinamą kečupą) ir jis nusprendė to nedaryti. Tiesą pasakius – taip tikrai skaniau ir… sveikiau.

kebabai marmaris (3)
Ant stalo rasite ir džiovintų aitriųjų pipirų. Pastaruosius galėsite puikiai panaudoti, jei pasirodys, jog sriuba – nepakankamai aštri.

Beje, kalbant apie tai, ką paragauti verta, tai vietoje gaminami turkiški desertai. Kadangi mes dėl jų galime nusigraužti pirštus – visuomet bent vieną ragaujame. Ypač baklava, kuri ten yra visiškai tobula.

Dar mums labai patinka čia parduodamas „Ayran“, kurio galima paragauti ir vietinės gamybos. Patiems smalsiausiems – verta gerokai pavartyti meniu. Patiekalų gausybė ir pavadinimų įvairovė sufleruoja, jog ten tikrai galima paragauti turkiško maisto.

kebabai marmaris (1)
„Marmaris“, tarp kitko, turi ir „halal“ sertifikatą. Tai reiškia, jog ten gaminamas ir parduodamas maistas – atitinka islamo įstatymus ir yra tinkamas vartoti šios religijos išpažinėjams. Na, o tiems kurie pasitiki technologijomis – „Foursquare“ paskyroje apie „Marmarį“ prirašyta labai gerų komentarų. Kai kurie jų, iš Lietuvoje gyvenančių turkų, kurie teigia, jog tai – tikra turkiškas virtuvė.

Paskutinis dalykas, kurį būtinai norisi paminėti – lankytojai. Jų pastebėjome net ir kostiumuotų, todėl jei netyčia sugalvosite ten užsukti – nesibaiminkite. Balta varna nebūsite.

MENIU: turkiškas restoranas
KOKYBĖ: iš pažiūros švaru ir pakankamai skanu
KAINOS: nedidelės, pagrindinių patiekalų – vidutinės
ALKOHOLIS: spėjam, nėra
APTARNAVIMAS: kaip kebabinėje (nors apie patiekalus papasakoja maloniai)
VIETA: Ševčenkos g. 6 / Algirdo g. 23, prie Mindaugo „Maximos“
SUBALANSUOTAL: keliones į Turkiją prisiminusiems arba norintiems išbandyti kažką nauja

5 Comments

  1. Pradzioje buvo tikrai gerai pagaminti ir skanus kebabai, taciau dabar naujas savininkas ir naujas virejas taip, kad nieko nieko gero nebeliko.
    As geriau jau nepatingeciau ir iki taurakalnio pavaziuociau ten jau daug metu gerai daro.

  2. Kol gamino kebabus tas turkas kur pirmoje fotkeje, tai kebabai buvo visai skanus, nors palyginus su konkurentais man asmeniskai truko sotumo suvalgius 1 kebaba. Siuo metu ta kebabine slamsta gamina, ten kebabu kepejai keiciasi kas menesi ir to turko jau gal ilgiau nei pusmeti nebera (greiciausiai ir nebebus). Uzsuku ten siuo metu tik labai retai vien del to kad netoli darbo ir per pietus reik skrandi nuramint.

  3. Tik nerekomenduokit kebabu ant Tauro kalno, po pastarojo karto i ta puse net neziurim, kai kebabuose pasitaike glitnios vistienos odeles. Ir prabege 1,5 metu po sio nutikimo uzmarsty nepalieka lyg vakar jausto to odeles skanumo. Idomu, ar apskritia kur nors Lietuvoje gamina kebabus, kuriems mesa pjaustoma nuo didelio besisukancio gabalo (vienalycio!, kumpis ar pan., o ne atskiru sumautu mesos likuciu/daliu)?

    • Jak… Skamba slykstokokai. O tokiu vietu, beje, kartas nuo karto atsiranda, palaiko tokia gera tradicija keleta menesiu ir paskui arba bankrutuoja, arba pakeicia i mesos likucius. Net nezinia kodel – gal lietuviais tiesiog nera pasiruose moket uz kokybiska kebaba daugiau ir tai tiesiog neatsiperka finansiskai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.