Šalis, kur vandenį vadina „air“ ir maisto nešildo

Asmeninės pažintys su Degustatorių komanda kartais lygu kvietimui parašyti į „Savą bliūdą“. Apie tai, kaip įgyvendini mintį „pirmą kartą į kur nors Azijoj“ bei maistą tame kur nors.

Gruodį mintis apie „kur nors Azijoj“ virsta bilietais į Džakartą balandį.

Kai, likus savaitei iki išvykimo, kasdien klausai mamos mantros „Ko tu ten vienas važiuoji? Aš JAU dėl tavęs nerimauju“, tai sėdint kelionės tiksle vėlai vakare nusileidusiame lėktuve balsas galvoje rėkia „KĄ TU SU SAVIM DARAI?!”. Bet, jei turėtum pakankamai sveiko proto klausyt to sveiko proto balso, niekad ir nebūtum spaudęs „pirkti“.

1 - dzakartos centras

Džakartos centras

Pirmos dvi mintys išėjus iš oro uosto yra „karšta“ ir „drėgna“. Apie drėgmę pamiršti greitai, bet su karščiu sunkiau, tad pirmom dienom valgai nedaug. Pagrindinis užsiėmimas yra išgertą vandenį versti prakaitu, eiti į dušą triskart per dieną ir galvoti, kur nusipirkti daugiau vandens. Jį čia vadina air.

Džakarta yra didžiulis purvinas miestas su įspūdingais kamščiais ir šaligatviais tik miesto centre. Visur kitur vaikštai kelkraščiu. Kiek bevaikščiotum – nesuvažinėja. Jei sugebi atsispirti kiekvienoje didesnėje gatvėje esančioms įstaigoms su gerai pažįstamais vakarietiškais pavadinimais ir didelių prekybos centrų food court‘ams, kurie vilioja oro kondicionieriais ir nemokamu wi-fi, renkiesi iš dviejų „valgyk kaip vietinis“ variantų.

Pirmas – vietinės užeigos, kur maistas gaminamas didesniais kiekiais ir dedamas į vitriną arba gaminamas tada, kai jį užsisakai. Indonezietiškai tokia vieta vadinama warung. Ji paprastai priklauso vienai šeimai, kuri čia pat ir dirba bei siūlo vienam Indonezijos regionui būdingą maistą – dažniausiai tam, iš kurio pati yra kilusi.

Į warungus vietiniai eina šeimomis ar chebrom po darbo, susėda prie didelių stalų ir valgo rankomis– matyti gyvybingą aštuonių įvairaus amžiaus žmonių diskusiją prie vieno didelio stalo yra įprasta. Bet kadangi tu ne vietinis, čia eini tuomet, kai susipažįsti su kuo nors iš savo hostelio (mano atveju – amerikiete) ir kartu kažkaip drąsiau.

Vietinis warungas

Vietinis warungas

Ir dar, nes visi warungai konspiravosi ir įsikūrė kitoje gatvės pusėje. Keturios eismo juostos kiekviena kryptim ir jokio šviesoforo ar pėsčiųjų perėjos priimtinu atstumu. Amerikietė gatvę vadina „death“, o kvietimas eiti pavalgyti yra „let‘s go cross death“. Kelias pereinamas „palaukim vietinių“ būdu:

a) jie ryžtingesni ir nestovi prie kelio spoksodami į nesibaigiantį eismą;
b) eismo įvykio atveju bus, kam šauktis pagalbos statistinei daugumai suprantama kalba;
c) ir šiaip, baigti savo niekingą gyvenimą reanimacijoj visada smagiau su gera kompanija.

Warunge baksnoji pirštais į maistą vitrinoje arba „man tą patį, ką va prie to staliuko valgo“. Viską gauni atskirose lėkštėse ir maistas, jei jis paruoštas iš anksto, kambario temperatūros. Ne todėl, kad kas nors nepagalvojo apie mikrobangę.

Šalies su karštu klimatu gyventojai tiesiog nusprendė, kad valgyt karštus patiekalus yra nesąmonė ir nesuka sau galvos.

Jei vištiena, tai ketvirtis. Jos gausi visur. Ant viršaus papildomai dedama bambukų ūglių, marinuotų ar keptų daržovių ir šviežių kvapnių žalių prieskonių šakelių. Mėsos ant kaulų, palyginus su lietuviškais ketvirčiais, daug mažiau. Indonezijoje įprasta vištas auginti aptvare, kur jos gali laisvai lakstyt.

Ryžiai, jei jie yra garnyras, pateikiami pintinėje, kuri išklota bananų lapais. Vietiniai maigo juos į kamuoliukus prieš dedami į burną – ryžiai lipnūs. Jų įdeda tiek, kad užsisakydamas papildomą porciją vištienos, ryžių daugiau neprašai.

Kitas ryžių pateikimo variantas yra vienas nacionalinių patiekalų – nasi goreng. Tai kepti ryžiai su saldžiu, tirštu sojos padažu kecap (tariasi visai kaip angliškas „ketchup“), marinuotais agurkais ir morkom bei acar: garnyru, gaminamu agurkus, morkas ar česnakus marinuojant cukraus ir acto mišinyje.

Nasi goreng

Nasi goreng

Prisivalgai iki soties ir gauni sąskaitą – apie dvidešimt tūkstančių vietinių pinigų. Du JAV doleriai. Nusprendi, kad tau čia patinka.

Kitas pasirinkimas yra pirkti maistą iš gatvės prekeivių. Nebūtina jų ieškoti – jie patys tave susiras (pirmoji straipsnio nuotrauka – red. past.). Dauguma gamina maistą iš anksto ir išvažiuoja prekiauti į gatves su vežimėliais. Indonezietiškai jie vadinami kaki lima. Pažodžiui, „penkios kojos“: du ratai, stovas ir dvi vežimą stumiančio žmogaus kojos. Kaki lima spiečiasi aplink visuomeninio transporto stoteles bei žmonių gausiai lankomus objektus arba klaidžioja gatvėmis šūkaudami siūlomo patiekalo pavadinimą.

Pas juos gali paragauti soto – sriubos, kurios sudėtis skiriasi priklausomai nuo to, kurioje šalies dalyje esi, bet dažniausiai ji gaminama vandens arba kokosų pieno pagrindu su vištiena, jautiena ar ožkiena, pagardinant vietiniais prieskoniais.

Vežimėliuose esantys kubo formas, į mažas dėžutes panašūs skrudinti užkandžiai yra kitas kaki lima firminis patiekalas – tahu gejrot, arba keptas tofu. Tai vienas dažniausiai sutinkamų patiekalų ir bene pigiausias, nebent sugalvotum jo užsigeisti kokioj rimtesnėj maitinimo įstaigoj.

Tahu gerjot su čili pipirais

Tahu gerjot su čili pipirais

Keistoka yra tai, jog dauguma šių gatvės prekeivių maistą deda ne į vienkartinius, o įprastus indus, tad negali viso to imti ir nusinešti. Nebent esi tas kleptomanas, kuris tempia iš barų alaus bokalus ir dabar pagaliau juos visus pardavė ir išvažiavo į smulkių vagysčių turą po užsienį. Bet gal nereikia tų nereikšmingų administracinių teisės pažeidimų – prisėsti pavalgyti kartu su sauja vietinių geriau veikia karmą (induistų išmislas, gali prireikti vėliau Balyje).

Tiek Džakartos. Toliau trauki į Rytus, į Yogyakartą (kai jau išmoksti tart: Džokdžakartą). Kelionė traukiniu trunka aštuonias valandas. Traukinys išvyksta aštuntą ir išvakarėse kilusi mintis nusipirkti užkandžių neturėjo būt palaidota sužinojus apie kelionėje dalyvaujantį vagoną-restoraną. Čia siūlomi pusryčiai yra vienas keptas kiaušinis su maža keptų ryžių porcija – ant baltos lėkštės, uždengti maisto plėvele. Šaltas keptas kiaušinis yra gal pusė velnio, bet kepti ryžiai yra šalti ir vagono-restorano šefas naudojo kažkokį prieskonį, kuris daro juos valgomus tik per prievartą. Bet dzin, juk nereikės to valgyti kaskart.

Dar traukiny sulauki pietų ir paslaugus geležinkelių darbuotojas (PGD) dalina meniu su keturiais išbrauktais patiekalų pavadinimais. Likę pavadinimai tau nieko nesako ir nė vienas užrašas gražiau už kitus neatrodo. Humanizmo priepuolio apimtas PGD bando gelbėt pasimetusį užsienietį  pasiūlydamas patiekalo variantą.

Pažiūrėjęs į pasiūlymo pavadinimą meniu sakai „imu“. Susimoki. Gauni. Vienas keptas kiaušinis su maža keptų, per prievartą valgomų ryžių porcija – ant baltos lėkštės, uždengti maisto plėvėle, po velnių.

Yogyakartoje yra sultono rezidencija (tikro, gyvo, kuris neturi jokių formalių galių, bet yra didelis autoritetas), pagrindinis biznis yra nakvynė, ką tik atvykusių turistų vedimas į jau šįvakar užsidarančias batikos parodas-pardavimus (veiks ir rytoj, ir po savaitės, bet juk iš jau šiandien užsidarančių didesnis noras nusipirkt) ir įvairios pramogos pagrindinėje – Jl Marioboro – gatvėje. Kažkuo primena Palangą, tik be jūros ir gintaro paveikslų.

Iš būtinų paragauti dalykų vienas – gudeg. Troškinys, gaminamas stambiojo duonmedžio vaisius (angliškai – tiesiog jackfruit, bet argi kas nors kaltas, jog lietuviškas pavadinimas nėra sexy?) kelias valandas verdant kokosų piene su palmių cukrum ir prieskonių mišiniu, kuris suteikia visam patiekalui rudą spalvą.

Valgomas su ryžiais, virtais kiaušiniais, vištiena ir traškia kepta jautienos oda.

Koks yra Bangladešo nacionalinis medis? Stambusis duonmedis, žinoma. Še tau faktų visam likusiam gyvenimui, kurių net vidurinėj nebuvo.

Satay yra kitas lengvai randamas patiekalas. Gatvėse jį dažniausiai parduoda tiesiog ant šaligatvio sėdinčios moterys. Tai mėsos vėrinukai, kepami ant žarijų. Vištiena, ožkiena, triušiena arba aviena marinuojama naudojant daug ciberžolės ir pateikiama su žemės riešutų padažu. Jei tik matai, kad kažkas mojuoja kartono gabalu virš mėsos vėrinukų – pataikei, satay. Nacionalinis Indonezijos patiekalas, parduodamas beveik išskirtinai gatvės prekeivių.

Satay

Satay

Su Javos sala beveik baigta, bet pasakojimas apie ją nebūtų baigtas be to populiaraus suaugusiųjų narkotiko – kavos. Kopi, kaip ją čia vadina. Javoje užauga vienos geriausių kavos rūšių ir pats salos pavadinimas anglų kalba naudojamas kaip paruoštos kavos sinonimas. Daugmaž čia vertėtų ir baigti tą daug žadančią įžangą, nes vienos geriausių kavos rūšių sėkmingai eksportuojamos į vienas geriausių kainų siūlančias šalis ir jei netaikai į vietas, kur galima paragauti geros kavos, pasirinkimas yra vienas. Kava iš smulkiai maltų pupelių, gaminama tuo paprasčiausiu būdu: užpilant ją verdančiu vandeniu.

Indonezijoje ji stipri ir labai saldi. Taip smulkiai malta, jog geriant vos išmaišius ne tik atsigeri, bet ir pavalgai. O jei nori kavos su pienu – nusipirk karvę. Geriausiu atveju turistų mačiusios vietos pasiūlys kondensuoto pieno.

Horizonte - Balis...

Horizonte – Balis…

Kalbant apie turistus – toliau kelias veda į pagrindinį jų traukos objektą, Balio salą. Pigaus alkoholio ištroškęs jaunimas iš Australijos, gyvenimo meilių ištroškusios „Eat, Pray, Love“ aukos ir, jei rimtai, geras maistas ir nepaprastai svetingi vietiniai – visa tai čia. Kitoje serijoje.

Keliaujantis,
Ilgoji Koja

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.