Tebūnie Rakija!

Seniai žadėjomės parašyti šiek tiek nuotykių iš Balkanų, taigi pradėsim nuo vieno pakankamai svarbaus aspekto – Rakijos. Manoma, kad gėrimas kilo iš Bulgarijos, nors ir makedonai, ir albanai, ir serbai, ir bosniai, ir kroatai ir, galiausiai, turkai tvirtina, jog tai jų nacionalinė vertybė.

Tiesą sakant, rakija Balkanuose yra šiek tiek daugiau nei stiprus alkoholinis gėrimas (paprastai apie 40%, o naminės produkcijos apie 50-60%), tai bendravimo, kultūros ir sveikatos dalis. Kiekvienas save gerbiantis šeimininkas būtinai pavaišins stikliuku bet kurį atvykėlį, kaip geranoriškumo ženklą. Turbūt nė nereikia minėti, jog naminis produktas ten visada yra geriau už gamyklinį, daug lengvesnis ir natūralesnis, jokio spiritinio prieskonio.

Reikia atkreipti dėmesį, jog Balkanuose žmonės draugiški ir smalsūs, tačiau, kaip ir daugelyje šalių, reikalingas tam tikras susipažinimo etapas, per kurį dažniausiai valgoma ir įnirtingai geriama, griaudžiant vietinei muzikai. Kadangi iš Artimųjų Rytų per Osmanų imperijos karaliavimo laikotarpį paveldėta Mezze (smulkių užkandžių, analogas Ispaniškiems Tapas) kultūra, dalinamasi, neskubant mėgaujamasi ir geriama stikliukais, kurie, pagal paprotį ar madą, bent jau Serbijoje yra mažos kolbos formos.

Paprastai rakija yra skaidrios spalvos, gali būti brandinama statinėse, kad įgautų lengvai gelsvą/auksinį atspalvį. Svarbiausia, kad rakijos yra kiekvieno skoniui, nes gaminamas šis gėrimas praktiškai iš visų vaisių ir uogų. Kelios populiariausios rūšys:

– Slyvinė – sljivovica/slivova, skaidrios spalvos, labiausiai paplitusi.
– Vynuogių – lozovaca, grozdova, muskatova. Pastaroji ypač populiari Bulgarijoje dėl populiarios vynuogių rūšies.
– Agrastų – komovica, dzhibrova. Ne itin plačiai paplitusi, bet radus – tikras lobis.
– Abrikosų – mareličarka, kaisijevača;
– Persikų – breskve;
– Vyšnių/trešnių – višnjeva;
– Kriaušių – kruškova;
– Obuolių – jabukova;
– Šilkmedžio uogų – dudova. Uogų skonis primena gervuoges, tad ir rakija saldesnė.
– Medaus – medovača, medevica. Panaši į lietuvišką krupniką, tačiau ne tokia klampi. Ypač populiari Kroatijos regionuose, manoma, jog geriausia gaminama Istrijoje.
– Figų – smokva, smokvovača.
– Cidonijos (nežinantimes, kas tai per velnias, pasakysim, jog gyvų nematėm, nes ne sezonas buvo, tačiau tai mišinys tarp kriaušių ir obuolių) – dunja. Degustatorių komandos viena iš labiausiai mėgstamų rūšių. Naminė produkcija beveik verta dieviško eliksyro pavadinimo, subalansuota visomis įmanomomis prasmėmis. Tiesa, gamyklinis/masinis produktas dažnai gerų jausmų, ypač iš ryto, nepalieka…
– Graikinių riešutų – orahova. Tamsiai rudos spalvos, itin klampi ir saldoka. Bet paragauti tikrai verta.

O dar kur žolelinės ir šiaip aromatizuotos. Bet pabaigai, šiek tiek kultūrinio etiketo, kuriam, žinoma, degustatoriai nusižengė ir ne kartą. Paprastai tiek vyrai, tiek moterys geria kartu, tačiau įdomu yra tai, jog alus priskiriamas labiau vyrams ir moteris, prašanti alaus, sutinkama su keistoka povyza. Paprastai vietinės moterys geria rakiją su skoniu, tarkim, medaus ar graikinių riešutų, vyrai labiau mėgsta tradicines slyvų ar vynuogių rūšis. Nors, iš tikrųjų, svarbiausia – linksmai praleisti laiką, o ne žiūrėti, ką iš šios galybės užsisakyti.

Pasiilgusi geros naminės dunjos,
Degustatorių komanda

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


7 − 3 =

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>